1972 m.
Vaitukaitis, Braunstein ir Ross išspausdino pranešimą, kuriame aprašė ŽCG beta komponento radioimunotyrimą, kuris pagaliau leido atskirti ŽCG ir LH. Atsirado reali galimybė diagnozuoti ankstyvą nėštumą.
1973 m.
Pirmąjame moterų sveikatos vadovo „Mūsų kūnai, mes pačios“ leidime nurodyta, kad nėštumo testo rezultatas yra daug tikslesnis, jei testas atliekamas praėjus dviem savaitėms po turėjusių įvykti mėnesinių. Nors autoriai primygtinai tvirtino, kad „surinkti šlapimą ir pristatyti jo mėginį į laboratoriją yra paprasta“, šiuolaikiniai skaitytojai su šiuo teiginiu tikriausiai nesutiktų. „Po vakarienės nebegerkite jokių skysčių nakčiai“, - buvo rašoma instrukcijoje - „tada, vos pabudę ryte, surinkite šlapimą į švarų, gerai išskalautą ir išdžiovintą indą, ir nuneškite į laboratoriją.“ Pateikus rašytinę paraišką testo rinkiniui gauti, šlapimo mėginį į laboratoriją Šiaurės Karolinoje buvo galima ir nusiųsti.
1975 m.
Nors testų kol kas nebuvo leista plačiai naudoti, NIH mokslininkai paskelbė apie naują radioimunotyrimą. Pirmiausiai testai buvo skirti tiems gydomiems pacientams, kuriems ŽCG kiekio padidėjimą sukeldavo vėžys. Jautraus radioimunotyrimo dėka gydytojai spręsdavo, ar vėžiui gydyti panaudota chemoterapija buvo veiksminga.
1976 m.
JAV Federalinė vaistų agentūra (FDA) patvirtino pirmąjį namie atliekamą nėštumo testą. Pirmasis Jungtinių Valstijų rinkoje turėjęs pasirodyti testas buvo pavadintas „ankstyvuoju nėštumo testu“. Nėštumo testų gamintojai turėjo bendradarbiauti su FDA, kad testai atitiktų visus 1976-aisiais priimto „Medicininių priemonių įstatymo“ reikalavimus. Pagal naujuosius nurodymus medicininės priemonės, atsižvelgiant į naudojimo tinkamumą ir žalos sukėlimo dydį, buvo suskirstytos į tris klases.
Keliuose „Amerikos visuomeninės sveikatos žurnalo“ straipsniuose buvo pareikšta, kad visuomeninė sveikatos priežiūra būtų daug kokybiškesnė, jei kiekvienam vartotojui būtų suteikta galimybė nėštumo testą įsigyti ir jį atlikti namuose. |
